Pabaiga

Pabaiga todėl, kad jau visi dalyviai pamatė visus riedulius. Štai taip, pradžioje Audrius, o vėliau ir aš pats Moką pamatėme. Dedamas taškas. :)

Klaida

Parašiau ir pastebėjau apmaudžią klaidą. Nenustatyta data fotike. Tiksliau blogai nustatyta...

Veiksmo laikas: 2012-08-18,19

Veiksmo tikslas: Aplankyti 5 didžiausius Lietuvos riedulius. Smagiai pasivažinėti 2 dienas .

Veikėjai: africatwin.lt forumo dalyviai. Tai Eugenijus- Augis (Ž.A.)- veiksmo iniciatorius ir lyderis, Laurynas- Lauris (lui)- veiksmo dalyvis, Audrius(audriuso)- veiksmo dalyvis, Artūras(Kaimietis)- veiksmo dalyvis irgi, šių eilučių autorius.

Pirmas nesusipratimas. Augis įtraukė į programą Moko aplankymą. Mokas, pasirodo Ukmergės rajone. Aš gi buvau įsitikinęs, kad Mokas yra Ignalinos rajone. Taip, yra, bet kitas-mažesnis Mokas. Rezultate, aš kalbu apie batus, kiti apie ratus. Ir aš,  ir mano suklaidintas Audrius likome Moko nepamatę.

 Abu iškilmingai prisižadėjome mano klaidą taisyti kiekvienas savarankiškai:). Daugiau nesusipratimų kaip ir nebuvo. Tiesa buvo- nesilaikiau paprastos taisyklės ir buvome pametę komandos narį dėl to, kad laiku nestabtelėjau posūkyje. Rašau sau į atmintį būti atidesniam ateityje.

Puntukas. Tai, ko gero, žinomiausias mūsų riedulys. Ir lankytojų prie jo daug.

Neplanuotas riedulys- Puntuko brolis. Irgi prie Anykščių. Čia jau įdomiau. Kad prie jo privažiuot, tenka paendurinti. Ir čia pamatau vyrišką batoną. Fotografuoti nebandau, nes puolame padėti nelaimėliui. Nuostoliai maži. O aš lieku neįveikęs pavojingos vietos. Palieku mocą per 30m iki tikslo. Daugiau batonų nemačiau. Užtat kiti matė :)

Tęsiame kelionę. Maršrutas darosi įdomesnis. Vis daugiau žvyro, vis mažiau asfalto. Retkarčiais pralekiame miško keliukais. Ir vis dažniau pasijuntu grupės stabdžiu. Gaila, bet save įveikti yra sunkiausia…  Nors į dienos pabaigą jau jaučiausi kur kas užtikrinčiau ant žvyro, bet nakvynės pradedame ieškoti tuoj tuoj prieš pradedant temti.

Pakeliui į Žemaitiją dar stabtelime prie apžvalgos bokšto. Nuo jo matosi Tytuvėnai ir Šiluva. Bet neįdomu pasirodė. Įdomiau ant bokšto :) Merginos – ponios susiorganizavusios mergvakarį .. Truputi pajuokavę- pašmaikštavę ir padrasinę viduryje bokšto sustingusią(aukščio baimė) būsimosios nuotakos mamą, lekiame toliau.

Kriaučiaus akmuo įdomus tuo, kad ne šiaip atkastas, o pirma iškastas ir atvilktas į savo dabartinę vietą. Gerulis.

Apsirūpinę produktais Varniuose, ieškome vietos nakvynei. Augis palėkė vienas ir aptiko stovyklavietę, sakyčiau, skirtą enduristams. Nei golfwagenai, nei čioperiai ten neprivažiuotų (net nebandytų). O vietiniai gyventojai gana draugiški.Kai apsilankė, kad ežere išsimaudyt, tai pabendravome,  palinkėjo gero kelio. Stovyklavietės koordinatės pas Augį (Ž.A.). Prašome kreiptis asmeniškai.

 Smagiausia kelionės dalis buvo  vakaras ir vakarienė, pagardinta žaliomis devyneriomis. Jaučiuosi šiek tiek kaltas, nes įsiūliau ir alų. Jo galėjo ir nebūti. Sprendžiu pagal kitų dalyvių sveikatą ryte. 

Lauris į turą prisijungė praktiškai tiesiai po kelionės su žmona į Gotlandą. Važiavo jie dviese africa. Buvo labai smagu pirmiems išgirsti kelionės įspūdžius. O ir šiaip kalbos netrūko. Ir apie techniką, ir apie tai, kodėl kiekvienas iš mūsų pasirinko būtent tokio tipo motociklą, ir dar daug apie ką...

Antra kelionės diena skyrėsi nuo pirmosios tuo, kad teko daugiau važiuoti žvyrais nei asfaltais. Rezultate nusikratė mano eksperimentinio stikliuko tvirtinimas. Tam jis ir eksperimentinis, kad žinot bėdas... Toliau važiuoti buvo truputi problematiška, nes mano šalmas krosinis, o africos stikliukas originalus... ką toliau aiškinti?

 Pasiekus Barstyčių akmenuką ir pamačius jo dydį, apėmė kažkoks keistas  jausmas. Kas gi čia pries keliolika  tūkstančiu metų dėjosi, kad tokie stonebergai pas mus atšliuožė iš Skandinavijos… Netgi pamačius Pamyrą,  tokio keisto jausmo neapturėjau

Kaip ir buvo žadėta, bekelės nebuvo. Buvo, tiesa, vienas sunkiai pravažiuojamas keliukas, ir aš jau buvau besupasuojąs, bet buvau sugėdintas ir kelionę tęsėme kartu. Komandos pagalba labai pravertė ir kliūtį įveikiau. Gaila, bet neapsiėjo be batono. Ir dar gaila, kad nėra  foto, kaip Augis tą vietą įveikė. Jei ne nesąmoninga purvo duobė, jis būtų pravažiavęs  be pagalbos. Va čia meistriškumas, blyn. Yra ko siekti. Audrius ir Lauris irgi kliūtį įveikė, kad ir su pagalba, bet normaliai.

Šilalės akmuo (Didysis Kūlis). Guli gražioje vietoje. Yra dar ir keletas kitokių akmeninių dalykų. Viskas įdomu.

Kelias namo eina pro Lyduvėnus. Kaip gi neaplankysi žymiojo geležinkelio tilto per Dubysą. Vieni jį matę, kiti ne, bet Įspūdinga.  Liūdna, kad ginkluoti Madalovo vyrai ten prie jo sėdi ir neprileidžia ant tilto jokio mirtingojo...

Ir paskutinis kelionės objektas, tai Lietuvos geografinis centras. Bet labiau įsidėmėjau ne patį centrą, o kelią- žvyrkelį link jo. Sakyčiau idealus greituminis žvyrkelis. Net aš pastebėjau, kad greičio rodyklė vis dažniau peržengia 100.!!  Ir tai su mano baimėmis... Laurio žodžiais,  jis tą ruožą įveikė lėkdamas kartais virš 150km/h. Nelaimingiausias buvo Audrius. Jis važiavo paskui mane ir, kad ir labai norėdamas palėkti, nelenkė manes, o vilkosi mano greičiu... Audriau, reikėjo visgi mane lenkt.. Būtum palaukęs ant posūkio, kaip kiti mūsų laukė.

Patį geografinį centrą apvažiuojame aplink. Simboliška:) Užfiksuojamos koordinatės, grupinė foto ir namo. Audrius į Anykščius, Lauris su Augiu į Vilnių, aš į Kauną.  Tikslas pasiektas net su kaupu.

Epilogas

Pačių riedulių neaprašinėju. Apie juos galima informacijos rasti čia. Beje, apie Puntuko brolį ten irgi galima info rasti, ko iš pradžių nepastebėjau:

http://lt.wikipedia.org/wiki/S%C4%85ra%C5%A1as:Did%C5%BEiausi_Lietuvos_rieduliai

Visos kelionės metu stebėjau, kaip žmonės į mus reaguoja. Abejingų nedaug. Kaimo moterėlių žvilgsniuose mačiau: „Lekia, kaip velniai dūšią nusitvėrę“, vaikigaliai nulydėdavo su pavydu, diedai, kad ir abejingais, bet pagarbiais žvilgsniais,  moterys- merginos kartais net pamojuodavo.

Viename kaimelyje, kurio pavadinimo nepamenu, centrinė gatvė žvyruota, bet išpilta kažkokiu žaliu skysčiu, kuris sustingęs ir surišęs dulkes- akmenukus, tai lėkėme kaip smaragdiniu asfaltu. Tokio dar nematęs.

Technika pas visus atlaikė. Mano africos odometras po kelionės parodė 818 km. Vilniečių, aišku, daugiau. Kiek km asfaltais, kiek žvyrais-nepasakysiu, bet gali būti 2(asfaltai) prie 1(zvyrai). Tegul Augis mane pataiso, jei šneku ne taip. Ko daugiau norėt? Ir dar- gauta adrenalino porcija padėjo darbo pirmadienį pradėti praktiškai be įžangos. Tiesa, šonai šiek tiek pagėlė, bet jau praeina..

Lieka padėkot kompanjonams už kantrybę manęs belaukiant sankryžose ir šiaip už smagiai kartu praleistą laiką.  Ir ačiū visiems, perskaičiusiems šias eilutes iki galo.

Artūras-M-Kaimietis